|
Užstalės dainos
Galite atsispausdinti ir traukti šias dainas
UŽSTALĖS DAINA
Aukštai mes pakelkime taurę linksmybių
Ir spauskim karštai ją prie lūpų.
Juk širdžiai malonus jautimas skaistybės,
Už mylimą gerkim tatai.
Sugaukit laimę būtinai, o vargas jos netekti.
Ji žus kaip liepsnos naktį jaunystės amžinos.
Pakelkim pakelkim mes taurę linksmybės
Ir gerkim už meilę draugai.
KAI RAMUS VAKARAS ATEINA,
Saulutė leidžias už kalnų.
Ir ramioje nakties padangėj
Sužimba tūkstančiai žvaigždžių.
Pr. Kalnuos dainuoja, rageliai uli uli lių
ir žydi gėlės tenai kalnuos. 2 k.
Rausvi žiedeliai obelų-ų
Taip tyliai krenta ant takų.
Ateik brangusis čia ir tu-u,
Aš tau priskinsiu tų žiedų.
Pr. ...
Tada mylėjau tave vieną
Labiau už žiedus obelų
Ir verkdama aš vienui viena,
Tad laukiau tavęs tarp žiedų.
Pr. ...
Kai pražydės po mano langu
Rausva šakota obelis
Ir jos žiedų skanusis kvapas
Mano pirkelėje pasklis.
Pr. ...
Aš iškaišysiu baltas sienas
rausvais žiedeliais obelų
Ir verkdama čia vienui viena,
ilgėsiuos vien tavo dainų.
Pr. ...
ILGESIO DAINA
Tu viską, o viską
Seniai pamiršai.
Nepraveri vartų,
Laiškų nerašai.
Sugriauk visus tiltus,
Kelius išardyk.
Vien taką per kopas,
Maldauju, palik.
Toli ten, už marių,
Už jūrų plačių,
Svyruoja pušelė
Viena tarp smilčių.
Iškirsk visą girią,
Ką nori – daryk.
Tik mažą pušelę,
Maldauju, palik.
Tu viską, o viską
Atimk iš manęs –
Mėnulį ir saulę,
Laukų ramunes.
Atimk man ramybę,
Žuvėdra suklyk.
Tik meilę, ją vieną,
Maldauju, palik.
1972 m. rugpjūtis
Baltakis, Algimantas. Duona ir debesys: Lyrika. – Vilnius: Vaga, 1973.
KAIP MAN JAUNYSTĖS NEMINĖT
su bičiuliu senu.
Kaip nemylėt nesiilgėt prabėgusių dienų.
Pr. Už mūsų jaunas dieneles pakelkime taures,
Žvaliau išgerkime draugai už jaunas dieneles.
Drauguži mielas pilk daugiau ir vyno neištėkšk.
Jaunystė dingo ir atgal nebesugrįš vis tiek.
Pr. ...
Mes nardėm jūros bangose kvatodami linksmi,
Bet, jūra kriokianti, plati, išskyrė mus ūmai.
Pr. ...
Kiek metų pralėkė ir štai aš vėl Tave matau,
Už mūsų meilę vėl geriu ir ranką spaudžiu Tau.
Pr. ...
NEMUNAS BĖGA PER KLONIUS VINGIUODAMAS TEKA,
Sraunios bangelės nuostabią pasaką seka.
Nutiesė tiltą per platųjį Nemuną saulė.
Nėr mums už Nemuną upės gražesnės pasaulį.
Pr. Nemune, Nemune, bėk nesustodamas bėki
Ir savo vandenis Baltijai nešt paskubėki.
Aidi daina virš plačiųjų laukų
Apie tą upę kurią aš labiausiai myliu.
Juk dar vieną tą ašarą sūrią
Nunešė Nemunas tiesiai į Baltijos jūrą.
Ir žmonės tarė: - daugiau karų nebebus,
O virš Nemuno visad bus žydras dangus.
Pr. ...
GIMINĖS
Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa
Sustokime sesės ir broliai.
Užtraukime dainą, kurią kažkada,
dainuodavo mūsų senoliai.
Pamirškim nelaimes, pamirškim vargus,
Kiekvieną sutikim kaip svečią.
Tegul mūs daina, mūsų stalas dosnus
Sukvies visą giminę plačią.
Te saulė Tėvynės padangėj melsvoj
Išskaido nesantaikos rūką.
Užtraukime dainą, kurią Lietuvoj
Dainuos mūs vaikai ir anūkai.
Kur sukas vestuvės, kur supas lopšiai,
Kur džiaugsmas ir skausmas praeina,
Po tėviškės medžiais sustokim gražiai,
Užtraukim lietuvišką dainą.
DAR ŠIRDYJE NE SUTEMA
Kasdiena barės su uosiais vėjai,
Vyšnia lingavo po mūs langais,
Jaunystė mano kažkur skubėjo,
Jaunystė skrido juodbėriais žirgais.
Pr. Keitėsi miestai ir veidai,
Šaukiau tave, bet tu manęs neišgirdai.
Metai nuskendo tolumoj,
Bet tavo meilė vėlei šaukia grįžt namo.
Meilė, man dar ne svetima,
Dar širdyje ne sutema ne sutema.
Neša greiti žirgai mane
Ten, kur lingavo ryto vėjuose vyšnia.
Ir susitaikys su uosiais vėjai,
Vyšnia vėl kalbins mus po langais –
Jaunystė mano dar nepraėjo.
Jaunystė grįžta juodbėriais žirgais...
Pr. ...
LAUKUOSE dobilas pavargęs, laukuose rasos tviska,
Medus ir meilė lapais varva medus ir meilė viskas.
Sugrįžki jaunyste, sugrįžk ir paskubėk,
Tavęs aš ilgiuosi sugrįžk ir paskubėk.
Pamilo dobilas raudonas laukų ramunę baltą
Ir šviesią mėnesienos naktį kalbėjo susiglaudę.
Sugrįžki ...
Sakyk mažute ramunėle ar meilė dar sugrįš,
Ar aš dar kartą pamatysiu jos mėlynas akis?
Negrįžk į jaunystę, nes tu pavėlavai.
Ramunė nuskinta, nuvyto balti jos žiedai.
KAI ANT LĖVENIO KRANTO sėdėjom abu
Tu tyliai man tyliai kalbėjai:
„Sugrįšiu tada, kai žydės ajerai
ir supsis laivelis bevėjo“ 2k.
Paspaudęs man ranką tyliai nuėjai,
Kaip verkė lelijų žiedeliai.
Buvai tu man saulė auksinė rytų,
Buvai tu gyvenimas mano. 2k.
Sužvilgo narvelyje kardas aštrus.
Jis palietė kario širdelę.
Nusviro pakrantėj gelsvi ajerai,
Pravirko lelijų žiedeliai. 2k
Kodėl bernužėli, žodelį tarei,
Kodėl man rankelę žadėjai?
Žinau, ko manęs aplankyt nebuvai,
Nes kitą tu jau pamylėjai. 2k
Mergyte, kas tau, ar nemyli manęs?
Ar vėjai gi tau nekuždėjo,
Aš mylimą tėviškę nuo priešų gyniau
Tavęs aplankyt negalėjau 2k
VIENOJE SMUKLĖJE
Vienoje smuklėje, prie vyno butelio
Sėdėjo jaunas jūreivis.
Jis gėrė pamažu, jūreivio įpročiu
Dainavo linksmas nuotykių dainas.
Dainų dainelės, jūreivis mąstė,
Sugrįšk laimuže grįšk greičiau,
Ir kai ant denio sirenos kaukia,
Ir vėl pabunda ilgesys.
Ir vėl mergaičių pilstoma
Linksmino jauną jūreivį.
Jis gėrė pamažu, jūreivio įpročiu,
Dainavo linksmas nuotykių dainas.
Dainų dainelės, pasikartojo,
Sugrįžk laimuže grįžk greičiau,
Ir kai ant denio sirenos kaukia,
Ir vėl pabunda ilgesys.
KO TAIP TROŠKO ŠIRDIS, kažko ilgėjos,
per dienas per naktis, ilgėjos vis?
Vien tik tau vien tik tau,
Savo širdį tik tau dovanoju.
Tave myliu karštai, tavo aš amžinai, amžinai.
Ir rudens vakarais, lietučiui dulkiant,
Tu ateik pas mane, ateik greičiau.
Ir tikiu aš tikrai - susitiks mūs keliai vieną kartą,tavoo Tavo lūpos ištars mano vardą tada taip švelniai.
Ko taip troško širdis, kažko ilgėjos,
per dienas per naktis, ilgėjos vis ?
Vien tik tau vien tik tau,
Savo širdį tik tau dovanoju.
Tave myliu karštai, tavo aš amžinai, amžinai.
ŪŽIA VĖJAS VIRŠ KLEVO ŠAKŲ,
baigia šviesos pirkelėje degti.
Apsigobki panuoju švarku
Kaip tada tą laimingąją naktį.
Daugel metų praėjo pro šalį,
O galėjome būti kartu.
Tavo juoką – sidabro varpelį,-
Aš sapnuoju vienatvėj naktų.
Gal tave, gal jaunystę sapnuoju,
nesakyk, kad buvai tu kalta.
Aš dažnai apie skriaudą galvoju,
Ji kažkur praeity užmiršta.
Nežadėk man širdies išsvajotos,
Reikia eiti savaisiais keliais.
Ir gražiausia daina pakartota
Savo buvusio grožio neskleis.
VĖL RUDUO, vėl ruduo, krinta lapai nuo šakų.
Nežinau kodėl man rudenį ilgesys man širdį degina.
Pasiilgau aš vasaros sapno,
Gėlėmis nusagstytų laikų.
O už lango už lango rugsėjis
Krinta lapai nuo medžių šakų.
Bus pavasaris, bus pavasari ir gėlės vėl žydės.
Aš norėčiau, kad pavasarį niekuomet nebebūtų rudens.
Pasiilgau….
IR SUTIKAU AŠ JĮ, kai rožės skleidėsi,
kai sviro po langais balti ievų žiedai.
Ramunė baltoji išbūrė laimę man,
Bet nesygįš jinai jau amžinai.
Ant kranto stovi jis, kaip angelas gražus
Baltų ievų žiedus į upę meta juos.
Užburta jį sekiau, bet jis kaip vėjas,
Nors maldavau, prašiau toli nuėjo.
Ir ši gili žaizda, paliko man tada,
Kai savo širdyje paniekinai mane.
Sugrįšk o mylimas, leisk prisiglausti,
Leisk paskutinį kart ištart myliu.
KAI AŠ NUMIRSIU, draugai o mielieji,
Mane pakaskit po baška,
Kad bačkos kraną apsisižiojęs
Aš alų lakčiau kaip šuva.
Jūs man varpais necinguliuokit,
Aš jūsų šito neprašau,
Veršiau stikliukais sumojuoki -
Tai šimtą kartų bus bus geriau
Jūs mano kapą apsodinkit
Geriausiu turkų tabaku,
O vietoj kryžiaus pastatyki
Pypkutę riestu cibuku.
VĖL GEGUŽIO ŽIEDAI išpuošė pievas ir klonius,
Ir laukus, ir miškus ir sodybas senas.
Gimtas sodžiau sakyki kodėl aš tavęs taip ilgiuosi
Ir kodėl aš tave taip myliu.
Gal vien dėl to, kad čia mažas bėgiojau,
Kad prie tyro šaltinio žaidžiau su draugais,
Kad savo pirmąją meilę kaip nuostabų rožės žiedelį
Gimto kaimo pirkelėj radau.
Čia prabėgo taip greit - jaunystė kaip sapnas manoji,
Čia skambėjo daina tartum vyturio aidas laukuos.
Prisiminus ankstyvą saulėtą pavasario rytą
Gimto kaimo kasdiena ilgiuos.
Ten palaukėj beržų virpa stygos smuikelio iš lėto,
Jų akordų giesmė tai senolių vargų aimana.
Gimto sodžiaus lyg draugo, mana širdimi numylėto,
Neužmiršiu aš jo niekada.
ANT KALNO KARKLAI SIŪBAVO 3 k.
Pakalnėj vanduo liūliavo liūliavo liūliavo.
Tenai vaikščiojo mergelė 2k.
Ten vaikščiojo mergužėlė balta graži lelijėlė, lelija, lelija.
Štai ir atjojo bernelis 2k.
Štai atjojo bernužėlis, blatas gražus dobilėlis, dobilas,dobilas.
Mergele mano jaunoji, 3k.
kur šią naktele nakvoji, nakvoji, nakvoji?
Aukštam tėvelio svirnelį 3k.
Margoj močiutės lovelėj, lovelėj, lovelėj.
GRAŽIŲ DAINELIŲ daug girdėjau
tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau nebuvo liūdna nei kalu.
Tik vieną dainą vakarine širdis pamilo taip karštai.
Ir neberimstu kol aušrinę ušmerkia brėkšdami rytai.
Gaili ji buvo kaip gegužės graudingos raudos sutemoj,
garaži kaip čiulbesiai lakštutės žaliam gojely sutemoj.
Aidužei blaškėsi ir gaudė, o žemė klausės jos maldos
Ir vakarai slapta nuraudę taip nežėrėjo niekados.
Gražių dainelių daug girdėjau tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau nebuvo liūdna nei kalu.
KIEK DAUG GRAŽIŲ DAINŲ,
bet gražiausios mano mano tėviškės.
Su daina aš gyvenu, koks gi tu dzūkas be dainų.
Vieškelių vingiuos supas berželiai,
Šypsosi saulė danguje,
Mes esam dzūkai girių karaliai,
O karalienė – Dzūkija.
Kiek dau tamsių girių, bet tamsiausios mano tėviškės.
Girios oš, girios bujos, kur aš grybaučiau jei ne jos.
Vieškelių vingiuos supas berželiai, šypsosi saulė danguje,
Mes esam dzūkai girių karaliai, O karalienė – Dzūkija.
O VĖJAU NEŠK MANO DAINĄ, lai aidi naktį
Šviesią.
Širdis ją mana sudėjo, nes ilgėjos ir mylėjo.
Kalnais nuvingiuoja kelias, skamba trykšntys upeliai.
Paguosti manos širdelės be tavęs o brangi nieks negali.
Aikštėj žmonės mirga mainos, o žiedai, žiedai čia
šnara.
Baukščiai mano žirgas dairos, skundžias tai mano gitara.
Mane šaukia tavo aidas tolimais kalų takeliais
Paguosti mano širdelės be tavęs o miela nieks negali.
SAPNELĮ SAPNAVAU, sapne tave mačiau,
Rytelį nubudau, tavęs neberau.
Nei man pasaulis šis, nei man gėlė graži,
Nei man paukščių daina, vėjalio pučiama.
Dėl tavęs aš gimiau, dėl tavęs gyvenu,
Dėl tavęs liūdžiu vis, nes tu mano viltis.
Veidelis toks gražus, akutės kaip dangus,
Ateik sakyk jausmus, ramink širdies skausmus.
NUĖJAU AŠ STOTIN palydėti tavęs,
Palinkėti tau laimės ant kelio,
Atsisveikindamas pro vagono duris
Numetei man alyvos šakelę.
Kai švilpulas žiaurus mums tutraukė mintis
Ir sujudo perone kas gyvas,
Aš stovėjau liūdna ir pro ašaras tas
Vien mačiau tik tavasias alyvas.
Kai žiaurus traukinys, man pagrobęs tave,
Vakaro sutemoje pradingo
Tiktada supratau, kad iš meilės tavos
Man alyvų šakelė teliko.
Man parėjus namo buvo liūdna kažko,
Ašaromis palaisčiau aš gėles,
Ir nuvyko tada šypsena ir daina,
Ir tavoji alyvų šakelė.
ATEINA RABYNAS atneša navynas 2k
Laikraščiai rašo žydus karan prašo 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
Ir nebevalgysi tu dagiau vištienos 2k.
Reiks tau valgyti jau mėsa kiauliena 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
Nebevalgysi tu dagiau baronkų 2k.
Ir nebevyniosi tu šikšnų ant rankų 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
Nebevalgysi tu minkšto pyrago 2k.
Ir nebestatysi tu ant kaktos rago 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
Nebevažiuosi tu jau į Amūra 2k.
Ir nebepapūsi tu vištai į rūra 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
Ateina maušiukas atneša maišiuka 2k.
O tame maišiuke gul juodas paršiukas 2k.
Dzig dzig dzig dzig puc puc puc puc nu nu nu nu oi
UŽĖJAU KARČIAMĖLĖN žalio vyno išgert,
Išgirdau gegutėle užkukuojant tris kart.
Oi lylia, oi lylia tirlylia, oi lylia kukų, oi lylia tirlylia oi.
Vieną kart per velykas sužaliavo lazda
Ištekėjo mergelė man paliko barzda
Oi lylia, oi lylia tirlylia, oi lylia kukų, kukų, oi lylia tirlylia oi.
Štai ir vėl aš nuliūdęs karčiamėlėj sėdžiu,
Savo liūdnąją dadalią aš užgersiu vynu.
Oi lylia, oi lylia tirlylia, oi lylia kukų, kukų, kukų, oi lylia tirlylia oi.
MENU TAVE, menu ir liūdna daros,
Man noris eit nebepareit.
Sakyk mažyt kuo tau buvau negeras,
Kad mūsų meilė baigėsi taip greit.
Ar tu meni tuos vakarus mažyte,
Kai buvom dviese, dviese tarp gėlių.
Bet meilė buvo jau kažkur nutolus.
Menu tave ir darosi graudu.
Toli toli senam sodžiaus kampelį
Tu atėjai mažyte pas mane.
Graži skaisti, kaip žydinti gėlelė,
Graži žvaigždytė spindinti danguje.
Senam sode mus suvedė likimas,
Kai pirmą kart tu mane bučiavai.
Sakei mylėsi tiktai mane vieną
Ir mūsų meilės niekas neišskirs.
ANT MELSVO EŽRO BANGŲ laivelis supos be irklų.
O tu sėdėjai prie manęs ir skynei vandens lelijas.
Puošei lelijoms krūtine, sakei, kad būsiu mylima, dabar jau viską pamiršai, sau kitą mylimą radai.
Man kanklės skamba rankose, jų aidas dūžta bangose,
Jame girdėti ta dalia kurią mano širdis kenčia.
Mėnulis šviečia aukštumoj ir kelią tiesią tolumon,
Ant tylių ežero bangų laivelis supas be irklų.
Praslinko metai keleri ir buvo vėl naktis tyli,
Laivelis supas be irklų ir man vienai taip neramu.
Skambėkit kanklės ant bangų skambėkit liūdesiu giliu.
Dabar širdį manoj žaizda ir neužgis ji niekada.
AŠ ESU ŽMOGUS DIŽIAI TURTINGAS
Stiprus galingas ir išmintingas
Turiu žirgą gražų palvą, mokslas nelenda į galvą.
Ko man daugiau reik 2k.
Turiu aš skrandą veršiuko skūros
Diržas pasiūtas iš virvės storos
Nors rudinė apnešiota, pelių kailiais apvedžiota.
Ko man daugiau reik 2k.
Tas mano palvys tai tikras arklys
Metų jam yra trisdešimt ir trys
Kreivos kojos ilgas kaklas, ant abiejų akių aklas
Nieko nemato ir nesibaido 2k.
Oi tu panele, kokia tu meili,
Lūputės storos, dantukai reti.
Nors esi ne mūsų krašto
Moterys imki našta.
Tekėk už manęs 2k.
Neužligu jau buvo vesele,
Prisunkiau sulos pilną bačkelę.
Gėrėm ūžėm uliavojom, net atbuli tanciavojom.
Tai linksma buvo 2k.
Gavau pasogos atmuštą kaltą,
Šuniuką juodą, ožkyte baltą.
Kaltu žuvį meškerioju,
Pačiai kailį paobliuoju.
Gražiai gyvenu 2.
Jeigu tamstoms teks pro šalį važiuot,
Prašome užsukt nepasidižiuot.
Užu stalo pasodinsiu, ožkos sūriu pavaišinsiu.
Vaikai padainuo, vaikai padainuos.
ANT NEMUNO KRANTO kareivis gulėjo,
Pakėlęs galvelę į dangų žiūrėjo.
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Pakėlęs galvelę į dangų žiūrėjo.
Kelkis kareivėli gana tau gulėti
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia.
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia.
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia,
Už žalių girelių Tavęs priešai laukia.
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Už žalių girelių Tavęs priešai laukia.
Tegul jisai traukia ir manęs nelaukia,
Jau mano galvelė saldaus miego nori
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Jau mano galvelė saldaus miego nori
Kelkis kareivėli gana tau gulėti,
Jau tavo mergelė į šliūbą važiuoja.
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Jau tavo mergelė į šliūba važiuoja
Tegul ji važiuoja jai padeda dievas,
O mano galvelė saldaus miego nori.
Um umchu, um aa, um umchu, um aa,
O mano galvelė saldaus miego nori.
Nepakeliu rankų nei baltų rankelių
Negaliu rašyti mergelei laiškelio
Um umchu um aa, um umchu um aa,
Negaliu rašyti mergelei laiškelio.
ANT KALNO GLUOSNYS, palalnėj šulnys
Ten vaikščiojo mergužėlė pati sau viena
Jojo bernelis žirgo girdyti
Palauk sustok mergužėle,
Duok žirgui vandens.
Negaliu stovėt su tavim kalbėt
Šalta rasa, o aš bas nušals kojelės.
MYLĖJAU MERGELĘ pusantrų metelių,
turėjau pamesti dėl žmonių kalbelių.
Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars, močiutė neužtars.
Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
Dar sunkiau mergeliai nekaltai kentėti.
Bars bars tėvelis.....
Sunku akmenėliui kai per jį važiuoja,
Dar sunkiau mergeliai kai žmonės meluoja.
Bars bars tėvelis.....
Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
Dar sunkiau mergele mylėjus pamesti.
Bars bars tėvelis.....
Vandenėlį nešant gali pailsėti,
Mergele mylėjus nėr kur pasidėti.
Bars bars tėvelis.....
GIRDĖJAU KARTĄ MAŽA VAIKĄ,
kurs prašė taip gražiai mamos:
-Mamyte, pirk man žirgelį, Aš josiu ginti Lietuvos. 2k.
Ir vaikas gavo dovanų - gražius cukrinius arkliukus.
Pravirko graudžiai jis balsu: – netikras šis arklys.
-Mamyte, pirk man žirgelį, gražiausią žirgą iš visų.
Dažnai sapnuodavo jis žirgą – gražiausią žirgą iš visų
Ir meldė jis Kalėdų Senį, kad jam atneštų dovanų.
Ir per Kalėdas gauna jis mažus medinius arkliukus
ir vėl pravirksta jis balsu: – netikras šis arklys.
Dar mažas būdams nesuprato, kokia sunki žmogaus dalia,
Tik nujautimas jam pasakė, kad žirgas jį lydės kare.
-Mamyte, pirk man žirgelį, gražiausią žirgą iš
visų 2k.
VIRŠ KLEVO GONKŲ saulei kylant,
Gražu darželyje sesers.
Tu padainuok, šaunus bernioke,
Sesuo ir vėjas tau pritars
Tu padainuok, šaunus bernioke
Iš Suvalkijos lygumų
Ir tau pritars javai nunokę,
Ir senas gluosnis prie namų
Neverk jei mylima nemyli.
Graži gėlė ne vien rūta.
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo dalei ji skirta.
Geriau pašvilpauki bernioke
iš Suvalkijos lygumų
Ir tau pritars javai nunokę,
Ir senas gluosnis prie namų.
PER LYGIUS LAUKUS PAGAL NĖRĮ,
Kur patrankos daužo krantus,
Žygiuoja kareivis per smėlį, palikęs tėvelių namus.
Namuose jo lauke mergaitė,
Kada mylimasis sugrįš.
Ji lauke kas vakarą rytą
Ir liūdi nuleidus akis.
Bet jis vis negrįžta no Nėrio,
Nuo aukštų smėlėtų karantų
Gal kitą jis ten pamylėjo,
Gal jam ten gyventi smagu.
Nei kitą jis ten pamylėjo,
Nei jam ten gyventi smagu.
Už Lietuvą galvą padėjo
Ant aukštų smėlėtų krantų.
O KOKIOS BAISIOS KONGO DŽIUNGLĖS,
šimpandzės šika negrams ant galvų,
ten upė Nilas plaukia krokodilas
Ir ryja negrus be jokių kalbų.
Lomumba, Lomumba, Lomumba,
Baisus kankinys tu esi.
Čiombė tave korė, į pakaušį šovė,
Negrai choru šaukė oi okė, okė.
TU VISKĄ OI VISKĄ SENIAI PAMIRŠAI
Neatvri vartų laiškų nerašai.
Išgriauk visus tiltus, kelius išardyk
Tik mažą takelį per kopas palik.
Toli te už pievų, už marių plačių,
Siūbuoja pušelė viena tarp smilčių
Iškirsk visą giria, ką nori daryk tik
Tik maža pušele, maldauju – palik.
Tu viską oi viską atimk iš manęs,
Mėnulį ir saulę, lauukų ramunes.
Atimk man ramybe, žuvėdra suklyk.
Tik meilė ją vieną, maldauju - palik.
ŠIŲ NAKTĮ PER NAKTĮ gaideliai giedojo 2k.
Negiedokit gaidelia, netrumpinkit naktelės.
Išaušo aušrelė, patekės saulelė,
Imsim broliai dalgelius,
Eisim pjauti šienelio.
Dar neįšpjoviau pusę pradalgėlio.
Ant dalgės pasirėmiau, ant dalgelio rymojau.
GROMATĖLĘ PARAŠIAU, PARAŠIAU,
Sakalėlio paprašiau paprašiau,
Nuneš, nunešk tu raibasai gromatėlę mergelei.
Ar mane jau pamirčai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai.
Kas naktelę, per naktelę
Matau tave sapnely.
Spaudžia skausmas širdelę, širdelę
Kam apleidau mergeę, mergelę.
Sugrįšk, sugrįšk mergužėle,
Man be tavęs taip ilgu.
O RAMUNĖLE, pasakyk,
Kas mane myli pasasakyk?
Kas iš širdies mane mylės
O ramunėle pasakyk?
Girdisi dainos,Girdis toli,
Tėviškę brangią širdį jauti
Kur tu bebūtum kokioj šaly
Nieko brangesnio - nesurasi.
Nukritę lapai ant takų
Po lojoms šnara – kurgi tu?
Tuos takelius jau pamiršai.
Kitą mergelę suradai.
Girdis ....
O vėjužėli pasakyk
Kam lapai krenta pasakyk?
Kam tu draskai žalius lapus
Ir jais nukloji takelius.
Girdisi ....
O PAVASARI MALONUS, o pavasari gražus,
Tu toks mielas paslaptingas, tu atgaivini jausmus.
O pavasari ateiki, širdį mano nuramink
Sielai ilgesio neteiki, pirmą meilę sugrąžink.
Ten kur žalias vasarojus, teka upė šniokšdama
Ir armonika raudojo stiprių rankų traukiama.
Buvo naktys švento Jono, laužai degė paupį.
Buvo gera ir malonu pirmą meilę prisimint.
Tu neklausk kam aš nešioju baltą gėlę atlape,
Kieno vardą aš išpjoviau į žilvitį ties upe.
Baltas žiedas nekaltybės jis nešiojamas visų.
Tavo vardą pirmutinį aš išpjoviau ant šakų.
Kaip paukštelis prie paukštelio, kaip gėlelė
prie gėlės.
Taip širdelė prie širdelės vieną kart nurimt turės.
JAU VAKARĖLIS, leidžias saulutė,
Driekias aplink šešėliai, aš ant suolelio iki naktelės lauksiu savo mergelės.
Sėsk brangioji ant suolelio, pažiūrėk į akeles
Ir žinoki, kad suolelis neišduoda paslapties.
Tu sėdėsi ir tylėsi aš kalbėsiu iš širdies
Visą naktį per naktelę kol mėnulis įžiebs žvaigždes.
MĖGSTU VASAROS VAKARĄ TYLŲ
Kai suvirpa smuikeliai uodų,
Kai mėnulis virš upės pakyla
Ir širdį taip graudu, taip graudu.
Ir tuomet man prisimena sodžius,
Kur užaugau tarp pievė žalių
Gėrėm mėtų kvepėjimą godžiai
Ir klajojau laukų takeliu.
Darželį mėtos sužėlė ir svyra
Žemėn beršų žali žirginiai.
Ten pavargus sena motinėlė
Ant kalnelio jau ilsis seniai
Ir man rodos girdžiu kaip ji šaukia,
Kad sugrįžčiau laukų takeliu
Ten kur mėtos sužėlusios laukia
Pailsėti su jaja kartu.
SUSITIK TAVE NORĖČIAU VĖLEI
Ties gimtaisais Apasčios krantais.
Pėdsakus surast pakarantės smėlį,
Kur abu klajojome kadais.
Apie meile jau kalbėt neverta -
Neišrovė niekas jos raute.
Buvo ji ir dingo vieną kartą,
kaip žvaigždutė rytmečio skliaute.
Ir prabėgo metai nulingavo,
Tu galbūt jau kitą pamilai.
Bet ilgai išliks paveikslas tavo
Mano sieloje giliai giliai.
Vakaro šešėliai tinklą tiesia,
Bet širdies šešėliais neuždengs.
Su tavim pabūt norėčiau dviese
Prie galingo ąžuolo liemens.
Mes tylėsim tegul lapai šlama
Kol žara vakarė suliepsnos.
Su tavim man būtų lengva gera -
Tu juk posmas nebaigtos dainos.
ŽIEMA, ŽIEMA snaigės veida bučiuoja.
Gera man su tavim, o kodėl nežinau.
Mergyte tu nepyk, juk aš visai nekaltas,
Kalta žiema ir sniegas baltas baltas.
Žiema, žiema snaigės veida bučiuoja
Gera man su tavim, o kodėl nežinau.
Mergyte tu nepyk, vistiek tave sugausiu
ir baltu sniegeliu veidelį tau įšprausiu
Žiema .....
DAINUOKIM, DAINUOKIM
Kaip noris man šiandien dainuoti,
Dainuoti linksmai iš širdies,
Ir džiaugsmą man tau dovanoti;
Daug laimės, sveikatos linkėt.
Dainuokim, dainuokim, dainuokim
Ir šokim, ir šokim, ir šokim.
Kely niekada nesustokim,
Te laimė mus visad lydės.
Tai kas, kad plaukai mūsų bala,
Kad ilgą nuėjom mes kelią,
Rankas nuo darbų kartais gelia-
Širdyje mes visad jauni.
Dainuokim ...
Pakelkim taures už jaunystę,
Tegul atminimais ji grįžta,
Te visad stiprėja draugystė,
Te sklinda daina mūs jauna.
Dainuokim ...
Pakelkim, pakelkim bokalus
Už tuos, kurie šiandien prie stalo,
Už džiaugsmą, už laimę be galo,
Už ilgus laimingus metus.
Snaudžia malūnas prie kelio, Saulė seniai vakaruos
Tyliai mėnulis sodely klausosi mano dainos
Nors nėr tavęs čionai, nors tu toli,
Noriu papasakot tau vienai,
kas manoj širdy.
Noriu šią vasaros naktį apie tave tik sapnuot.
Noriu šią dainą nors kartą dviese prie upės dainuot
Nors .....
Kaip man tave pamatyti? Kur man tave susitikt?
Eitum saulėlydžio laukti, bėgtum aušros pasitikt.
Nors .....
LIETUTIS
Kur pažvelgsi aplinkui, vien naktelė tamsi.
Aš stovėsiu ir lauksiu kolei tu ateisi
Nors aplinkui vien rūkas,
nors aplinkui tamsu,
Bet pro miglą aš tavo siluetą regiu...
Mane maudo lietutis, čiurkšlėm bėga vanduo:
Man pavasaris –šventė, nors aplinkui ruduo.
Nors ....
Meilės tinklą nutiesia mėnesiena šviesi.
Aš stovėsiu ir lauksiu kol tu čia ateisi
Nors ....
SAULUTĖ NUSILEIDO, mėnulis patekėjo,
Jauna graži mergelė pro langelį žiūrėjo.
Ko sėdi už stalelio, ko rymai ant rankelių,
Ko neini į darželį laistyt žalių rūtelių?
Nei man rūteles skinti, nei vainikėlį pinti,
Man diena naktį rūpi, kaip su berneliu būti.
Nušluostyk ašarėles, palaistyk rūtytėles,
Sugrįš tavo bernelis iš svetimos šalelės.
TYLIAI LEIDŽIAS PAVARGUSI SAULĖ:
Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs mylimoji niekados.
Tu ateidavia rasotais takeliais
Nebijojai tėvelio nei mamos
Ant pirštelių skaičiuodavai žvaigžutes
Ir sakei: nepamirši niekados.
Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų.
Suskaičiuoti jų niekas nepadės.
Aš žinau: glamonėjo tave kitas
Ir aistringai bučiavo lūputes.
Jei nemyli, nenori, nereikia
Su tavim išsiskirti galiu
Prisiminęs aš pas tave ateisiu
Žalių pievų rasotu takeliu.
KAIP BŪDAVO GERA TYLIAIS VAKARAIS,
Susėdus visiems po jazminais baltais.
Senelis armonika būdavo gros,
O marčios, sūnai uždainuos.
Grok armonika, grok,
Skambėk širdį nesustok,
Su tavo daina, sparnuota, linksma
Mes būsim jauni visada.
Prabėgo daug metų, dienų gal šimtai,
Anūkų pilni jau senelio namai.
Senelis juos migdo tylia lopšine,
Armonika groja sena.
Grok...
Sūnai ir anūkai, kaimynų vaikai
Senelio armonika virkdo dažnai.
Po darbo parėję linksmai kad užgros -
Visa Lietuva uždainuos.
Grok....
TEN KUR VENTA
Norėčiau žilvyčiu žaliuoti
Pakrantėm srauniosios Ventos.
Mergatei praeinanšiai moti,
Ir laukti sugrįžtančios jos.
Ten kur Venta skriski ir mano daina.
Ji tik viena, tarsi Venta
Iš mano širdies išsilies.
Venta, Venta, Venta
Tu žemaičiui šventa
Tu lietuviui miela,
Latviui tu kaip siela.
Praeis čia jaunutė mergaitė
Pakrantėm srauniosios Ventos
Nuskynus živyčio šakele
Ji ilgesio dainą dainuos.
Ten kur ......
Tad skriskite ilgesio dainos
Pakrantėm srauniosios Ventos.
Čia mano jaunystė praėjo
Ir niekad negrįš atgalios.
APIE DARIU IR GIRENA
Vakar linksmino mus juokas
Ir veiduos sypsena
Siandien skamba liudnos dainos
Verkia motina sena
Augolotos misko pusys
Snara snabzda tarp saves
Klausineja viena antra
Kas uzmigo amziams cia
Uz atlanto vandenyno
Prie tevynes mylimos
Zuvo darius ir girenas
Verke sirdis lietuvos
Laukia senas nemunelis
Laukia venta dauguva
Ir sesupe ir dubysa
Lauke visa lietuva
Oi atsimenu nameli
Oi atsimenu nameli
As gimtini savo
Kur motule prie ratelio
Sukdama nuniavo
Ir dainele ta lopsine
Ta daina motules
Ir siandiena man ausyse
Skamba ciucia liulia
Ciucia liulia mazuteli
Auk greiciau uzauki
Ir tevyne ir dievulis
Taves jauno laukia
Kai iskristu i pasauli
Platu begalini
Teviskeles atminimas
Man laimuze mini
Kai i saule pasiziuriu
Vakaro sauluze
Man primena kaip gyva
Mylima motule
Ir kas diena regiu ka kaima
Ta nameli savo
Kur gyvenimo palaima
Man lopsy liuliavo
NERIES
Nemune ledai isplauks
Obelys pabals,
Parymok manes palauk
Prie baltos obels
Oj oj oj oj oj oj oj oj
Parymok manes palauk
Prie baltos obels
Prarugem gelsvom balsa
Vasara prabegs
Menesienoje rasoje
Asara zybes
Oj oj oj oj ojo oj
Bus ruduo atjos siaurys
Obelys pagels
Lauk manes pavakary
Vetroj prie obels
Oj oj oj oj oj oj
Saltis israsys languos
Tulpes ramunes
Negyvuos ziemuos speiguos
Tu jau lauk manes
Oj oj oj oj oj oj
Tu ziedeli nenumauk
Nenukirpk kasu
Ilgai laukus dar palauk
Grisiu is tiesu
Oj oj oj oj oj oj
Akemnys pakrantem kauks
Suzaliuos lazda
Lauk manes kai nebelauks
niekas niekada
Oj oj oj oj oj
Linei raunu
Lineli raunu neviena
Veziman kraunu neviena
Bet tai sirdelej kazko vis truksta
Kazko vis negana.
Lineji kloju neviena
Dainas dainuoju neviena
Bet ir dainelems kazko vis truksta
Kazko vis negana.
Kai nematau jo neramu
Kai pamatau ji neramu
Kad nors karta jis palydetu
Per lauka link namu.
Kad palydetu prie tavy
Apsidairytu ar vieni
Kad apkabintu ir pabuciuotu
Sirdele but rami
Keliaujam su daina
Jaunyste lydi mus
Dainele laukeliai aida
Jos aidas nuostaba
Dainuok linkma jaunyste
Dainuok daiuonk dainuok
Gyvenimas negrizta
Zinok zinok zinok
Tai kas kar pilkos dienos
Be laives be keliu
Jaunyste mano miela
O kaip tave myliu
Pakilkime i saule
Su sakalo sparnais
Atnaujinkim pasauli
Naujais jaunu darbais
Kur lygus laukai
Snaudzia tamsus miskai
Lietuviai barzdociai dumoja
Galanda kirvius kalavijus astrius
Ir juodberi zirga balnoja
Nuo prusu salies
Kaip sparnai debesies
Nuo prusiu salies
Kaip sparnai debesies
Padangemis raitosi dumai
Tai gaisro ugnis
Sviecia diena naktis
Tai gaisro ugnis
Sviecia diena naktis
Liepsnoja ir girios ir rumai
Leietuviu pulkai kaip apsako zvalgai
Ties kaunu per nemuma plaukia
O pulkai sauklys jo po kotu arklys
I kova lietuvninkus saukia
klaidu tarp misku, vien tik ugnys gaisru
Klaidu tarp misku, vien tik ugnys misku
Per lietuva kelia parodo
Uzteme dangus
Meto tankius zaibus
Uztemes dangus
Meto tankius zaibus
Beklaidziot sveciams nusibogo
Sutrinko miskai lyg perkunas aukstai
Ir stai netiketai lietuviai
Tarytum ugnis ten ant stogo nusvis
Apraite kryziuocius uzgriuve
O buvo ugnis apsiniaukus naktis
O buvo musys apsinkiaue naktis
Ir dienai parode grovjeus
Tik kunu simtai, suvartyti keistai
Tik kunu simtai suvartyti keistai
Ir ilgai dar ilgai ten ilsejos
OI NEVERK, MATUŠĖLE!
Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš diemantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
O neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės!
EINA GARSAS
Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti.
Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:
Aš pagrįšiu nepražuvęs j tėvų šalelę.
Daugel turtų pas kryžiuočius
nuo senos gadynės;
Auksu žiba miestų bonės,
šilko pilnos skrynės.
Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą,
Tau, sesyte, Šilko skarą, diržą auksu lietą.
Jau pavasaris išaušo,
gieda vėversėlis, -
Nebegrįžta nuo Malburgo
mielas bernužėlis!
Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.
Mano draugės gieda linksmos
ir šilkais dabinas;
Man gi ašaros tik rieda
ir kapai vaidinas!
Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių!
Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!
PIRMYN Į KOVĄ!
Pirmyn į kovą už tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Garbė tėvams, kurie ją gynė
Ir kas už ateitį kovos!
Pastiprink, didis Dieve, mus
Atremti priešo puolimus!
Už mūsų žemę numylėtą,
Už bočių-milžinų kapus,
Už brangų vardą paveldėtą,
Kursai garsus pasauly bus,
Palaimink, Viešpatie galingas,
Lietuvių pastangas teisingas.
Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Ją bočių bočiai amžiais gynė,
Už ją ir jų vaikai kovos!
Pastiprink, didis Dieve, mus
Atremti priešo puolimus.
Kur senas miestas Gedimino,
Kur eina Nemunas platus,
Kur mūsų vytį priešai žino,
Kas drįs užpulti tuos kraštus?
Palaimink, Viešpatie galingas,
Atremti audras pragaištingas!
ŽELIGOVSKIUI VILNIŲ PAGROBUS
Pavojuj motina-tėvynė;
Ateina audra iš pietų!
Tai lenkas, išgama tautų,
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodams prarastų.
Dar vakar svetimoj vergijoj
Prieš caro klaupės dievukus, -
Prancūzo nūn globoj puikus
Mums švaisto gautu kalaviju
Ir mūsų degina laukus.
Gana po priedanga brolystės
Mums čiulpė syvus pasalais!
Kultūros savo skarmalais
Mums plėšė kalbą dėl lenkystės
Ir smaugė savo verpalais!
Dabar šalin numetęs kaukę,
Ginkluotus siunčia plėšikus
Ir taško mums kraujais laukus,
O po Europą visgi šaukia,
Kad tai ne jų būrys smarkus.
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis; Lietuva!
Dienelė laukia nelengva!
Bet gelbės dangiškos galybės,
Ir paskutinė bus kova!
Petys į petį už tėvynę!
Nuo Palangos lig Varėnos,
Sulaukę puotos kruvinos,
Kaip mūsų proseniai ją gynė,
Taip ginsme sūnūs šios dienos!
NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS
Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,
Viliojusi... dar vakar be vilties?!
Nejau vergijoj slėgusi dejonė
Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?
Jauna, laisva, pati savęs valdovė
Tautų eilėn įstojo Lietuva,
Savu krauju vergijos nusiplovė,
Sutraukius pančius ištverme sava!
Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino
Ir pilkalnių sukilę milžinai!..
Europos vėlei viešpačiai sužino
Lietuvių vardą, skambantį šaunai.
Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė,
Jog leidai mums sulaukti tos dienos?
O kiek kitų į amžiną kelionę
Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..
Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?
Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?
O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom,
Per didūs nešti jungą kalinių!
Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:
Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!
Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,
Laisvais išvedę šalį vieškeliais!
Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių
Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!
Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu,
Bet jus minės su pagarba ainiai.
KOVOJ DĖL ŠVIESESNĖS ATEITIES
Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities
Suvargę, be metų pasenę,
Bent tos sau išplėšti neduosme vilties:
Ne veltui mes čia begyvenę.
Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai
Pagerbt neapleis mūsų vardo
Už tai, kad mylėti mylėjom kilniai,
Už tiesą kariavom be kardo.
Už tai, kad kentėjome nenusiminę,
Nors slėgė nelaisvės našta;
Kad josios sulaužėme grandį gelžinę
Tik ištverme darbo reta.
Pempel, pempel
liaudies daina
harm. Antano Adomaičio
Pempel, pempel kuoduotoj
kame tavo kamaralė langotoj?
Peivelėj kemselėj,
teni mano kamaralė langotoj.
Kurmel, kurmel, kur buva,
kurmauseli, tu žemele kam rausia?
Gieriau, gieriau, žemele
ir apsvaiga maža mano galvele.
Širšals bimbal nugalėj
ir plunksneles bimbalelia išdulkėj.
Auskit sesės abrūsus,
žielavokit bimbelelia nors metus.
|
